Dažnai visuomenėje klaidingai manoma, kad intraversija yra sinonimas drovumui, socialiniam nerimui ar tiesiog norui vengti žmonių. Tačiau psichologijos moksle šis terminas turi visai kitokią prasmę, kuri nieko bendro neturi su nemokėjimu bendrauti ar uždarumu. Intraversija pirmiausia susijusi su tuo, kaip žmogaus smegenys apdoroja stimulius ir iš kur jis semiasi energijos po įtemptos dienos. Jei po ilgo renginio ar intensyvaus darbo kolektyve jaučiatės tarsi „išsikrovusi baterija“, kuriai būtina tyla ir vienatvė, kad vėl galėtumėte funkcionuoti, greičiausiai esate intravertas. Tai nėra trūkumas ar asmenybės defektas – tai tiesiog unikalus būdas sąveikauti su supančiu pasauliu, turintis savo stipriąsias puses ir iššūkius.
Kas iš tikrųjų yra intraversija?
Psichologijos pradininkas Karlas Jungas, pirmasis išpopuliarinęs intraversijos ir ekstraversijos sąvokas, teigė, kad skirtumas tarp šių tipų slypi energijos nukreipime. Intravertai energiją nukreipia į savo vidinį pasaulį – mintis, idėjas, refleksijas, o ekstravertai energiją semiasi iš išorinės aplinkos – žmonių, veiklos ir įvykių. Svarbu pabrėžti, kad intraversija nėra „gryna“ kategorija. Nėra žmonių, kurie būtų 100 procentų intravertai ar ekstravertai. Dauguma žmonių priklauso ambivertų kategorijai, t. y. turi abiejų tipų savybių, tačiau viena pusė dažniausiai dominuoja.
Biologiniu požiūriu intravertai turi skirtingą dopamino sistemą. Ekstravertams reikia daugiau išorinės stimuliacijos, kad jie jaustųsi patenkinti ir energingi, nes jų smegenys mažiau jautrios dopaminui – malonumą ir motyvaciją sukeliančiam neuromediatoriui. Tuo tarpu intravertai yra jautresni dopaminui, todėl per didelė išorinė stimuliacija (triukšmas, minios, intensyvus bendravimas) juos greičiau vargina, sukelia perteklinį susijaudinimą ir poreikį atsitraukti į ramesnę aplinką.
Pagrindiniai intraverto bruožai: kaip atpažinti?
Intraversija pasireiškia įvairiais būdais kasdieniame gyvenime. Tai nėra tik „tylėjimas kampuose“, tai platesnis elgsenos ir reakcijų spektras. Štai pagrindiniai bruožai, leidžiantys atpažinti intravertą:
- Energijos poreikis po socializacijos. Po vakarėlio ar ilgo susitikimo intravertas jaučiasi išsekęs, net jei laikas buvo praleistas puikiai. Jam būtinas „įsikrovimo“ laikas vienumoje.
- Gilesnis, o ne platesnis bendravimas. Intravertai dažniausiai renkasi mažą artimų draugų ratą, o ne didelę pažįstamų kompaniją. Jie teikia pirmenybę giliems pokalbiams apie idėjas ir jausmus, o ne paviršutiniškam „small talk“.
- Mąstymas prieš kalbant. Intravertai turi įprotį apgalvoti savo atsakymą mintyse prieš jį išsakant garsiai. Dėl to jie gali atrodyti lėtesni diskusijose, tačiau jų atsakymai dažniausiai būna apgalvoti ir pamatuoti.
- Pirmenybė individualiam darbui. Nors intravertai gali puikiai dirbti komandoje, jų produktyvumas išauga, kai jie turi laiko susikaupti individualiai. Nuolatiniai trukdymai atviro tipo biuruose jiems yra ypač varginantys.
- Pastebėjimo dovana. Dėl to, kad intravertai daugiau stebi nei kalba, jie dažnai pamato detales, kurias ekstravertai praleidžia – tiek aplinkoje, tiek žmonių nuotaikose.
Intraversija ir drovumas: dažniausiai pasitaikanti klaida
Bene didžiausias mitas, susijęs su intraversija, yra jos tapatumas su drovumu. Drovumas kyla iš baimės būti įvertintam, iš socialinio nerimo ar nepasitikėjimo savimi. Drovus žmogus norėtų bendrauti, bet bijo. Intravertas, priešingai, gali jaustis visiškai pasitikintis savimi, tačiau jam tiesiog nėra poreikio ar noro bendrauti nuolat. Intravertas gali puikiai viešai kalbėti, būti sėkmingas vadovas ar aktorius, bet po pasirodymo jis tiesiog grįš į savo „urvą“, kad atgautų jėgas.
Kaip intravertams išgyventi ekstravertų pasaulyje?
Mūsų šiuolaikinė visuomenė, ypač verslo ir švietimo sistemos, dažnai yra orientuotos į ekstravertus: vertinamas greitas reagavimas, viešas aktyvumas, nuolatinis buvimas „ant bangos“. Tai gali kelti spaudimą intravertams jaustis „kitokiais“ ar „nepakankamais“. Tačiau svarbu išmokti gyventi harmonijoje su savo prigimtimi.
Strategijos kasdieniam gyvenimui:
- Planuokite savo energiją. Jei žinote, kad laukia intensyvi savaitė, suplanuokite bent kelis vakarus arba savaitgalio pusdienius visiškai be jokių socialinių įsipareigojimų.
- Nustatykite ribas. Išmokite pasakyti „ne“ renginiams, kurie jus pernelyg išvargins, arba išeiti anksčiau, jei jaučiate, kad energijos rezervai senka.
- Naudokite savo stiprybes. Darbe ar asmeniniame gyvenime orientuokitės į veiklas, kurios reikalauja susikaupimo, analizės, kūrybiškumo – tai sritys, kuriose intravertai dažnai lenkia kitus.
- Komunikuokite apie savo poreikius. Nereikia atsiprašinėti už tai, kad esate intravertas. Tiesiog ramiai paaiškinkite kolegoms ar draugams: „Man reikia šiek tiek laiko vienumoje, kad galėčiau susikaupti šiai užduočiai“ arba „Šiandien jaučiuosi pavargęs nuo triukšmo, gal susitikime ramesnėje vietoje?“.
Intraverto stiprybės: kodėl tai yra privalumas?
Nors intraversija dažnai vaizduojama kaip kažkas, ką reikia „ištaisyti“, tai yra didžiulė dovana. Intravertai turi savybių, kurios yra būtinos sėkmei daugelyje sričių. Pirma, tai yra gebėjimas giliai susikaupti. Pasaulyje, kuriame dėmesio spanas nuolat mažėja, gebėjimas valandomis dirbti ties viena problema yra itin vertinamas įgūdis. Antra, intravertai dažnai yra geresni klausytojai. Bendraudami jie iš tiesų girdi, ką sako kitas žmogus, o ne tik galvoja apie tai, ką atsakys patys. Tai kuria gilesnius, labiau pasitikėjimu grįstus santykius.
Be to, intravertai yra linkę į gilią savirefleksiją, o tai padeda geriau pažinti save, suprasti savo emocijas ir mokytis iš savo klaidų. Tai savybė, kuri yra pamatinė asmeniniam augimui ir emociniam intelektui. Vadovavimo srityje intravertai dažnai pasižymi empatija ir gebėjimu įsiklausyti į komandos narius, ypač jei komandoje dirba iniciatyvūs žmonės – intravertai vadovai leidžia jiems atsiskleisti, užuot patys nuolat dominuodami pokalbyje.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar intraversija gali pasikeisti į ekstraversiją su laiku?
Dauguma psichologų sutinka, kad intraversija yra įgimtas temperamentas, nulemtas genetikos ir neurologinių smegenų ypatumų. Nors su amžiumi ir gyvenimiška patirtimi galime išmokti geriau prisitaikyti, valdyti savo energiją ir lavinti socialinius įgūdžius, fundamentali prigimtis – iš kur semiamės energijos – dažniausiai išlieka stabili. Mes netampame ekstravertais, mes tiesiog tampame labiau „socialiai įgudusiais“ intravertais.
Ar intravertai yra vieniši?
Vienatvė (angl. solitude) ir vienišumas (angl. loneliness) yra du skirtingi dalykai. Intravertai mėgsta vienatvę, nes ji jiems teikia poilsį ir ramybę. Tai jų pasirinkimas. Vienišumas yra skausmingas jausmas, kai jaučiamasi atskirtam nuo kitų. Intravertai gali jaustis vieniši lygiai taip pat, kaip ir ekstravertai, jei neturi ryšio su kitais žmonėmis, tačiau jie geba daug geriau išbūti su savimi ir nejausti baimės dėl to, kad šalia nėra kitų.
Ar intravertas gali būti geras pardavėjas ar viešųjų ryšių specialistas?
Be abejo. Intravertai pardavėjai dažnai būna itin efektyvūs, nes jie klauso kliento, supranta jo tikruosius poreikius ir kuria pasitikėjimu grįstą santykį, užuot tiesiog „įkyriai siūlę“ produktą. Sėkmė šiose srityse priklauso ne nuo ekstraversijos lygio, o nuo profesionalumo, empatijos ir gebėjimo valdyti savo energiją.
Kaip padėti intravertui vaikui mokykloje?
Svarbiausia – nespausti vaiko „tapti ekstravertu“. Leiskite jam turėti savo ramybės erdvę, nespauskite dalyvauti visuose įmanomuose būreliuose, jei vaikas jaučiasi pavargęs. Mokykite jį, kad turėti savo nuomonę ir tylėti yra gerai. Svarbu skatinti jo pomėgius, kurie nereikalauja nuolatinės socialinės stimuliacijos, ir užtikrinti, kad jis turėtų bent vieną ar du artimus draugus, su kuriais jaučiasi saugiai.
Sąmoningas požiūris į savo prigimtį
Suprasti, kad esate intravertas, yra tarsi gauti instrukciją savo asmeniniam naudojimui. Tai ne diagnozė, o žinojimas, kaip geriausiai funkcionuoti. Kai nustojate kovoti su savo prigimtimi ir pradedate ją gerbti, atsiranda daug daugiau laisvės ir ramybės. Vietoj to, kad eikvotumėte energiją bandydami įtikti visuomenės primetamam aktyvumo standartui, galite tą energiją nukreipti į savo tikslus, kūrybą, gilius santykius ir kokybišką poilsį. Intraversija nėra riba – tai tiesiog kitoks, ne mažiau vertingas būdas patirti pasaulį.
Svarbiausias žingsnis – priėmimas. Priimkite savo poreikį tylai, priimkite savo tempą, priimkite savo norą analizuoti ir stebėti. Tai ne silpnybė, o subtilus jautrumas pasauliui. Būtent šis jautrumas leidžia intravertams kurti, mąstyti ir veikti su gyliu, kurio dažnai pritrūksta greitame ir paviršutiniškame šiuolaikiniame tempe. Gyventi kaip intravertui nereiškia gyventi mažiau – tai reiškia gyventi kitaip, sąmoningiau ir giliau.
