Potrauminio streso sutrikimas, pasaulyje plačiai atpažįstamas angliška santrumpa PTSD (angl. Post-Traumatic Stress Disorder), yra rimta ir kompleksinė psichikos sveikatos būklė, kurią sukelia itin bauginantis, pavojingas ar gyvybei grėsmę keliantis įvykis. Nors ilgą laiką visuomenėje vyravo klaidingas įsitikinimas, kad šis sutrikimas būdingas tik karo veteranams ar iš karštųjų taškų grįžusiems kariškiams, šiuolaikinė psichologija pabrėžia, jog su šia problema gali susidurti bet kuris žmogus. Ši būklė išsivysto tada, kai asmuo patiria arba tampa tiesioginiu liudininku įvykio, kuris smarkiai sukrečia jo emocinę, psichologinę ir fizinę pusiausvyrą. Tai gali būti skaudus eismo įvykis, stichinė nelaimė, fizinis ar psichologinis smurtas, seksualinė prievarta, netikėta artimo žmogaus netektis ar bet kokia kita situacija, peržengianti įprasto žmogaus atsparumo stresui ribas.
Visiškai normalu, kad po traumuojančio įvykio dauguma žmonių jaučia baimę, sunkiai suvaldomą nerimą, patiria miego sutrikimus ar nuolat galvoja apie tai, kas nutiko. Tačiau natūralaus ir sveiko gijimo proceso metu, bėgant laikui ir gaunant tinkamą artimųjų palaikymą, šie negatyvūs jausmai po truputį blėsta, ir asmuo gali grįžti į įprastą, pilnavertį gyvenimo ritmą. Situacija tampa kur kas sudėtingesnė, kai šie natūralūs streso simptomai ne tik kad nepraeina, bet netgi stiprėja, pradeda agresyviai trukdyti kasdienei veiklai ir nepertraukiamai tęsiasi ilgiau nei vieną mėnesį. Tokiais atvejais psichikos sveikatos specialistai pradeda įtarti potrauminio streso sutrikimą. Suprasti, kas tiksliai vyksta žmogaus viduje ir kaip šią būklę laiku atpažinti, yra pats pirmasis ir svarbiausias žingsnis link sėkmingo sveikimo ir grįžimo į normalų gyvenimą.
Pagrindinės priežastys ir veiksniai, lemiantys potrauminio streso sutrikimo išsivystymą
Kiekvienas žmogus yra unikalus, todėl ir reakcija į stresą ar traumas labai skiriasi. Ne kiekvienas, išgyvenęs didžiulį sukrėtimą, suserga PTSD. Psichologai pastebi, kad sutrikimo išsivystymą lemia daugybė persipynusių veiksnių: traumos stiprumas ir trukmė, asmens genetinė predispozicija, ankstesnės gyvenimo patirtys bei tai, kiek socialinio palaikymo asmuo gavo iškart po įvykio. Jei žmogus praeityje jau yra patyręs psichologinių traumų (pavyzdžiui, smurtą vaikystėje) arba turi kitų psichikos sveikatos sutrikimų, tokių kaip depresija ar nerimas, jo rizika susirgti potrauminio streso sutrikimu gerokai išauga.
Traumos formavimosi mechanizmas žmogaus smegenyse
Siekiant iš tiesų suprasti PTSD, būtina pažvelgti, kaip traumos metu veikia mūsų smegenys. Pavojingoje situacijoje aktyvuojamas natūralus žmogaus išgyvenimo mechanizmas – reakcija „kovok arba bėk“. Šiuo metu smegenų dalis, vadinama migdoliniu kūnu (amigdala), siunčia pavojaus signalus, o organizmas užliejamas streso hormonų, tokių kaip adrenalinas ir kortizolis. Kai pavojus praeina, ši sistema turėtų „išsijungti“. Tačiau asmenų, sergančių PTSD, atveju ši signalizacijos sistema tarsi užstringa. Jų smegenys nuolat išlieka padidinto budrumo būsenoje, tarsi pavojus vis dar grėstų čia ir dabar. Kitas svarbus smegenų centras – hipokampas, atsakingas už prisiminimų apdorojimą, – dėl per didelio streso nesugeba teisingai suarchyvuoti traumuojančio įvykio. Todėl prisiminimai apie traumą grįžta ne kaip praeities įvykis, o kaip dabartyje iš naujo išgyvenamas košmaras.
Kaip atpažinti PTSD: psichologų išskiriami pagrindiniai simptomai
Potrauminio streso sutrikimo simptomai paprastai pasireiškia per pirmuosius tris mėnesius po traumuojančio įvykio, tačiau pasitaiko atvejų, kai jie išryškėja tik praėjus keleriems metams. Simptomų intensyvumas gali kisti priklausomai nuo asmens patiriamo streso lygio kasdienybėje. Psichologai ir psichiatrai PTSD simptomus skirsto į keturias pagrindines kategorijas:
- Įkyrūs ir nevaldomi prisiminimai. Tai vienas būdingiausių sutrikimo požymių. Žmogų nuolat persekioja nepageidaujami prisiminimai apie traumą. Dažnai pasitaiko vadinamieji „flashback“ epizodai, kai asmuo jaučiasi taip, lyg traumuojantis įvykis vyktų vėl ir vėl. Taip pat būdingi pasikartojantys, varginantys naktiniai košmarai, po kurių pabundama apimtam panikos.
- Vengimas. Bandydamas apsisaugoti nuo didžiulio emocinio skausmo, žmogus pradeda vengti visko, kas bent menkiausiai primena patirtą traumą. Jis gali vengti tam tikrų vietų, žmonių, veiklų, objektų ar netgi pokalbių, susijusių su įvykiu. Vengimas gali būti toks stiprus, kad asmuo visiškai atsiriboja nuo išorinio pasaulio ir užsidaro namuose.
- Neigiami mąstymo ir emocijų pokyčiai. Po traumos gali drastiškai pasikeisti žmogaus požiūris į save, kitus žmones ir pasaulį. Gali atsirasti gilus, nepagrįstas kaltės ar gėdos jausmas, nuolatinis pesimizmas. Sergantysis sunkiai prisimena svarbias traumos detales, praranda susidomėjimą anksčiau džiuginusia veikla, jaučiasi emociškai nutirpęs, nebegali patirti teigiamų emocijų, tokių kaip džiaugsmas ar meilė artimiesiems.
- Padidėjęs fizinis ir emocinis jautrumas (hipervigilancija). Asmens nervų sistema nuolat yra „kovinės parengties“ būsenos. Žmogus tampa lengvai išgąsdinamas, nuolat jaučia įtampą, ieško pavojaus ženklų aplinkoje. Dažnai pasireiškia pykčio protrūkiai, dirglumas, destruktyvus elgesys (pavyzdžiui, neatsakingas vairavimas ar piktnaudžiavimas alkoholiu), taip pat didžiuliai sunkumai užmiegant ir išlaikant dėmesį.
Sutrikimo poveikis asmeniniam gyvenimui, karjerai ir tarpusavio santykiams
Negydomas potrauminio streso sutrikimas turi griaunamąjį poveikį beveik visoms žmogaus gyvenimo sferoms. Darbe ar mokslo įstaigoje tampa nepaprastai sunku susikaupti, atlikti įprastas užduotis, todėl krenta produktyvumas, didėja konfliktų su kolegomis rizika. Tačiau bene skaudžiausiai PTSD smogia tarpusavio santykiams. Emocinis nutirpimas, nuolatinė įtampa ir negebėjimas pasitikėti kitais veda prie izoliacijos. Šeimos nariai ir draugai dažnai jaučiasi bejėgiai, nesuprasdami staigių sergančiojo nuotaikų svyravimų ar pykčio priepuolių. Žmogus, išgyvenantis potrauminį stresą, neretai atstumia pačius brangiausius žmones būtent tada, kai jų palaikymo jam reikia labiausiai.
Kada laikas ieškoti profesionalios pagalbos?
Labai svarbu atskirti trumpalaikę streso reakciją nuo rimto sutrikimo, kuriam būtinas gydymas. Jeigu po traumuojančio įvykio praėjo daugiau nei mėnuo, o patiriami simptomai (įkyrūs prisiminimai, nerimas, vengimas) nesilpnėja, trukdo dirbti, mokytis ar rūpintis savimi bei šeima, būtina nedelsiant kreiptis į psichologą ar psichiatrą. Ypač skubios pagalbos reikia tuomet, kai žmogų pradeda lankyti mintys apie savižudybę, savęs žalojimą arba kai streso malšinimui pradedamas naudoti alkoholis ar kitos psichiką veikiančios medžiagos. Ieškoti pagalbos nėra silpnumo ženklas – tai drąsus ir būtinas žingsnis atgaunant savo gyvenimo kontrolę.
Psichologų ir psichiatrų taikomi efektyvūs potrauminio streso gydymo metodai
Šiandieninė medicina ir psichoterapija siūlo itin veiksmingus būdus potrauminio streso sutrikimui gydyti. Pagrindinis tikslas yra padėti žmogui integruoti traumuojančią patirtį ir atkurti emocinę pusiausvyrą. Dažniausiai specialistai derina kelis skirtingus metodus, kad pasiektų geriausią rezultatą:
- Kognityvinė elgesio terapija (KET). Tai viena plačiausiai naudojamų ir moksliškai pagrįstų terapijų PTSD gydymui. Šios terapijos metu žmogus mokosi atpažinti ir keisti neigiamus, iškreiptus mąstymo modelius, atsiradusius po traumos. Viena iš KET atšakų – ilgalaikio poveikio terapija – saugioje aplinkoje padeda pacientui pamažu susidurti su prisiminimais ir situacijomis, kurių jis vengia, taip mažinant su jomis susijusią baimę.
- Nujautrinimo akių judesiais ir perdirbimo terapija (EMDR). Šis specializuotas metodas buvo sukurtas būtent traumoms gydyti. Terapijos metu pacientas sutelkia dėmesį į traumuojantį prisiminimą, o terapeutas tuo pačiu metu prašo sekti jo rankos judesius akimis (arba naudoja kitus ritmiškus dirgiklius). Tai padeda smegenims iš naujo, adaptuotai apdoroti traumos informaciją, todėl prisiminimai praranda savo emocinį aštrumą.
- Medikamentinis gydymas. Kartais, siekiant suvaldyti labai stiprius simptomus, psichiatras gali paskirti vaistų. Dažniausiai naudojami antidepresantai, ypač selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI), kurie padeda sumažinti nerimą, depresijos simptomus ir pagerina miegą. Vaistai geriausiai veikia tuomet, kai jie derinami su psichoterapija.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK) apie potrauminio streso sutrikimą
Ar potrauminio streso sutrikimas gali pasireikšti praėjus keleriems metams po įvykio?
Taip, psichologinėje praktikoje tai žinoma kaip atidėtos pradžios potrauminio streso sutrikimas. Nors dažniausiai simptomai atsiranda per pirmuosius kelis mėnesius, kartais žmogaus psichika sugeba „užblokuoti“ traumą ilgam laikui. Simptomus staiga gali iššaukti stiprus stresas gyvenime, nauja netektis ar netgi visai nereikšminga detalė, pasąmoningai priminusi praeities įvykį.
Kuo PTSD skiriasi nuo įprasto nerimo ar panikos sutrikimo?
Pagrindinis skirtumas yra sutrikimo atsiradimo priežastis. Potrauminio streso sutrikimą visada iššaukia konkretus, lengvai identifikuojamas traumuojantis ir gyvybei ar saugumui grėsmę kėlęs įvykis. Be to, PTSD pasižymi specifiniais simptomais, kurių nebūna esant įprastam nerimui, pavyzdžiui, „flashback“ epizodais, kai žmogus jaučiasi vėl esantis traumos vietoje, ir stipriu, sąmoningu vengimu visko, kas susiję su konkrečiu įvykiu.
Ar vaikai taip pat gali sirgti potrauminio streso sutrikimu?
Tikrai taip, vaikai taip pat gali susirgti šia liga, tačiau jų simptomai dažnai atrodo kitaip nei suaugusiųjų. Maži vaikai gali pradėti šlapintis į lovą, prarasti anksčiau įgytus kalbos įgūdžius, nuolat atkurti traumuojantį įvykių žaisdami. Vyresni vaikai ir paaugliai gali tapti agresyvūs, atsiriboti nuo draugų, pradėti prasčiau mokytis. Vaikams būtina specializuota vaikų ir paauglių psichologo pagalba.
Praktiniai žingsniai padedant sau ir palaikant su trauma kovojantį artimąjį
Sveikimas nuo potrauminio streso sutrikimo nėra greitas procesas – tai kelionė, reikalaujanti nepaprastai daug kantrybės ir atjautos sau. Jei jūs pats susiduriate su šiais simptomais, labai svarbu nustoti save kaltinti dėl to, kaip jaučiatės. Būkite atlaidūs sau, kai užeina silpnumo akimirkos. Stenkitės palaikyti bazinę fizinę rutiną: reguliariai maitinkitės, stenkitės laikytis miego higienos, raskite laiko lengvam fiziniam aktyvumui, kuris natūraliai mažina streso hormonų lygį organizme. Praktikuokite dėmesingo įsisąmoninimo (angl. mindfulness) ir kvėpavimo pratimus, kurie padeda sugrąžinti mintis į dabarties momentą, kai prasideda įkyrūs prisiminimai.
Jeigu PTSD serga jūsų artimas žmogus, jūsų palaikymas jam yra neįkainojamas. Svarbiausia, ką galite padaryti – sukurti saugią, teisiančių vertinimų neturinčią aplinką. Niekada neverskite žmogaus kalbėti apie traumą, jeigu jis tam nėra pasiruošęs, nes tai gali sukelti pakartotinį traumavimą (re-traumatizaciją). Užuot klausinėję detalių, tiesiog leiskite suprasti, kad esate šalia, kai jam to prireiks. Būkite kantrūs matydami jo pykčio ar atsiribojimo epizodus, supraskite, kad tai kalba trauma, o ne pats žmogus. Galiausiai, švelniai, bet nuosekliai paskatinkite artimąjį ieškoti profesionalios pagalbos, padėkite jam surasti specialistą ar palydėkite į pirmuosius vizitus. Tinkamas gydymas ir begalinis artimųjų palaikymas sukuria tvirtą pagrindą, ant kurio galima iš naujo atstatyti kokybišką, ramybės ir džiaugsmo kupiną gyvenimą.
